Gerovės įgijimui bei jos apsaugai Tibeto tradicijoje skirtos Dzambalų (gerovės dievybių) ir Mahakalų (aršiųjų sargų) praktikos. Šiame seminare jas perteiks Džonas Myrdhinas Reinoldsas - mokslininkas antropologas, religijų tyrinėtojas bei įšventintas lama, turintis didelę ritualinių praktikų patirtį bei įgaliojimus, žymius budizmo mokytojus. Jis 10 metų praleido Indijos vienuolynuose, bestudijuodamas budizmo senuosius raštus, ritualus bei juos praktikuodamas. Džonas Reinoldsas verčia senuosius budizmo tekstus, skaito paskaitas bei veda seminarus visame pasaulyje. Šiame seminare bus perduotos gerovės ir apsaugos dievybių praktikos, kaip tarpusavyje susijusios. Budizmo tradicijoje viena iš galingiausių turto dievybių yra Dzambala, o iš apsaugos sargų – Mahakala. Auksinis Jakša, senovės Indijoje buvęs žemės dvasia, saugančia žemės vaisingumą ir lobius, Tibete tapo nušvitusia būtybe Dzambala - Budos lobių sergėtoju. Jis gali suteikti gerovę ir gausą visiems, kurie nuoširdžiai jo šaukiasi. Yra keletas Dzambalos formų – ne tiktai auksinis, bet ir baltasis, raudonasis, baltasis. Visi jie turi skirtingas funkcijas. Mahakalos praktikos yra bene dažniausiai vartojamos kaip apsaugos ritualai. Juose kreipiamasi į Mahakalą kaip į meditacijos dievybę ir kaip į sargą. Pavyzdžiui, kai sargų ritualai yra atliekami po saulėlydžio Tibeto vienuolynuose, dažnai vyriausiasis lama savo meditacijoje įgyja Mahakalos formą, kad sutramdytų ir suvaldytų laukines dvasias, kai jos yra kviečiamos vaišintis. Lama Mahakalos pavidalu primena toms dvasioms pažadus saugoti Dharmą ir žmoniją. Yra 72 Gonpo, arba Mahakalos. Šiame seminare susitelksime į šešiarankio Mahakalos, aršiosios Avalokitešvaros emanacijos, praktiką.
Apie gerovės praktikas
Mes visi trokštame nušvisti, visi norime gyventi gerai. Kas tai paneigtų? Dauguma žmonių trokšta turėti visokeripą gerovę, taip pat ir materialią. Juk tai leidžia lengviau realizuoti savo troškimus – taip pat ir dvasinius, kūrybinius. Kas gi trukdo tai turėti - juk visata ir dvasios kūryba yra beribė? Dažniausiai įgyti turtą trukdo karminės kliūtys. Žmogus pasąmoningai jaučia, kad turtas jį pražudys: sukils godumas, jis patirs kitų pavydą arba jį dėl to nužudys. Tai yra atgarsiai praeities reakcijų, netikusio turto panaudojimo, per didelio prisirišimo prie jo arba negebėjimo juo tinkamai rūpintis. Gerovė iš esmės yra dorybė. Tai gausa, gerumas. Tačiau ja turėtų būti naudojamasi taip, kad tai atvertų kitas dorybes: išsilavinimą, kilnumą, dosnumą, atjautą, laisvę. Jei turtas naudojamas tik egoistinėms reikmėms tenkinti, kyla ydos: tuštybė, puikybė, atsiskyrimas nuo kitų, baimė, kad turtą kas nors atims, ir panašiai. Ką daryti, kad gerovės troškimas ne trukdytų mums evoliucionuoti, o padėtų, kad jis susietų su visuma, o ne atskirtų nuo jos ir kurtų baimes? Tam tikslui budizme yra Gerovės praktikos. Gerovės dievybės – Dzambala, Lakšmi, Vasudhara – Tibeto ir Indijos dvasinėse tradicijose padeda ir nušvisti, ir pasiekti gerovę. Kai kurie dvasingi žmonės mano, kad turto praktikos (pavyzdžiui, Dzambalos), gali išauginti godumą. Taip nėra. Nors praktikuojangtysis trokšta sėkmės, gerovės, jo kūnas, kalba ir protas, praktikuojant tantrines praktikas (o tokios yra Dzambalos praktikos), palaipsniui transformuojasi, gryninasi. Dzambalos praktika per troškimą turėti gerovę atveda į dvasinio tobulėjimo kelią. Evoliucionuoti galima visaip. Ir tuo evoliucijos keliu mus gali vesti įvairūs stimulai: tiesos, meilės ar gerovės siekis. Gerovės troškimas gali tapti tuo, kas įkalina samsaroje, didžiojoje iliuzijoje, bet šis troškimas gali būti panaudotas vadavimuisi: juk visi norime, kad būtų gerai, norime visokeriopos gerovės, nei vienas nenorime kentėti. Budistinės gerovės praktikos nėra burtai, skirti įgyti turtą bet kokia kaina. Jos išgrynina gerovės troškimą, pačią gerovės sampratą žmoguje, keisdamos jo likimą, tirpdydamos karmines kliūtis gerovei įgyti. Kai nebėra kliūčių, gerovė pradeda tekėti į žmogaus gyvenimą.
Apie apsaugos praktikas
Tibetas – tai atokus kalnuotas kraštas, pilnas gamtos dvasių. Kai joms pačioms trūksta energijos arba yra pažeidžiami jų interesai, jos gali daryti neigiamą įtaką žmonėms, veikdamos jų sveikatą ar sėkmę. Dažniausiai dvasios kenkia žmonėms, užpykusios dėl natūralios aplinkos, jų namų, užteršimo ar sunaikinimo. Be gamtos dvasių, žemės lygmenyje gali pasilikti ir mirusiųjų dvasios, besipriešinančios naujam įsikūnijimui, kadangi turi nerealizuotų troškimų. Tada jos kelia problemas ir trukdžius savo giminaičiams bei palikuonims. Budizmo lamos yra yra priešiškų dvasių egzorcizmo ekspertai ir harmoningų santykių tarp žmonių ir anapusinių dvasių egzistencijos lygmens atkūrėjai. Šioje tradicijoje yra išlaikyta daugybė apsaugos ritualų. Dažniausiai tai būna Hajagrivos, Mahakalos ar Vadžrakilajos praktikos.
