Klausytojas: Nusipirkome pusę sodybos. Viena drebulė, augusi prie kelio, krito, bet ne skersai kelio. Po to, kai derėjomės su kita šeimininke dėl antros sodybos dalies, skersai kelio krito kita drebulė. Supratau, kad tai perspėjimas apie ateitį.
Nijolė Gabija Wolmer: Taip, tai buvo savita ir dosni Dvasios kalba, galų gale perspėjimas. Yra tam tikros esmės, Vietos Dievybės, kurios gyvena toje vietovėje, kurios irgi nori turėti tam tikrą sakralų dialogą su nauju šeimininku.
Klausytojas: Tose drebulėse buvo gandralizdis. Kai drebulė griuvo, žuvo 3 gandriukai… Po to keitėsi santykiai su žmogumi, su kuriuo mes tada buvome.
Nijolė Gabija Wolmer: Iš tikrųjų yra ženklai. Žinote, kitam žmogui tai galėtų nieko nereikšti – sakytų: „Atsitiktinumai, nesąmonė, niekai“. Ir, žinoma, Dvasia negalėtų kalbėti su tokiu žmogumi. O kaipgi jam šnekėtų - nejaugi rašytų registruotus laiškus? Jis turbūt ir tokiais netikėtų, tiesa? Bet Dvasia rašo mums tuos registruotus laiškus su garantuotu pristatymu. Tokie dalykai gali vykti tiktai reginčiam ir norinčiam girdėti ženklus. Jeigu vyksta tokie dalykai, tai, matyt, apie sodybą sukosi neharmoningos, netaikios energijos. Tai buvo ženklai, kad reikės įdėti pastangų, norint grąžinti harmoniją, taiką, kad nebus taip paprasta, kad pareikalaus daug pastangų - sielos, dvasios, asmenybės pastangų - suformuoti harmoniją naujame lygmenyje. Manau, kad jūs vis dėlto kažkaip suvaldėte tą sodybos erdvę, padarėte ją taikią O gandrai? Kaip jaučiu, dar nepasirūpinote, kad jie vėl būtų sodyboje: suformuokite jiems galimybes sugrįžti, panorėkite, kad jie grįžtų, rastų joje sau vietos… Kol kas formavote harmoniją ir taiką, tai yra grąžinote pusiausvyrą, o dabar kažką šviesaus iš savo sielos pagimdykite šiai sodybai, kad Dvasia galėtų šnekėti gražiais, kuriančiais ženklais, pažadinkite savo sodybą naujam sielos ir dvasios gyvenimui.
