Rebefingas išmoko ir pripratina žmogų kvėpuoti energija lygiai taip pat, kaip ir oru. Kvėpuojant sujungtu būdu (be pauzių) yra atkuriamas vientisas kvėpavimo srautas, generuojama nenutrūkstanti tėkmė, kuri iškelia į paviršių „kietus“ darinius: praeityje užspaustas emocijas, neigiamas ar ribojančias mintis, įtampą keliančius vaizdinius. Tie dariniai yra ne kas kita, kaip neteisingai panaudota, sustingusi energija. Galima sakyti, kad nurimusi sąmonė ima dirbti su praeities įspaudais, blokais, ištraukdama juos iš pasąmonės. Tas darbas vyksta kvėpavimo pagalba, kadangi yra tiesioginis ryšys tarp kvėpavimo ir minčių, jausmų bei ketinimų.
Pavyzdžiui, žmogus vienaip kvėpuoja, kai yra patenkintas ir ramus. Kitaip – kai pyksta ar pavyduliauja. Dar kitaip kvėpuoja, kai apima baimė ar nerimas, kai jis patiria stresą. Tokiais atvejais kvėpavimas užstringa, yra sulaikomas. Jis nebėra takus. Kas atsitinka, kai pasakoma: „Užsičiaupk“, „Nedrįsk verkti“, „Suimk save į rankas“ ir pan. Taip tuo metu žmogus stresą išlaiko, tačiau emocija užspaudžiama gilyn – virsta įspaudu energijos kūne, ir tai niekur nedingsta.
Daugumos žmonių problemų šaknys glūdi gimimo traumoje bei ankstyvos vaikystės patyrimuose, kurie nesąmoningai įtakoja mūsų kasdienį elgesį. Šių išgyvenimų pasekmė – štai tokios susiformavusios nesąmoningos programos apie pasaulį ir save: „Gyvenimas – tai kova“; „Pasaulis agresyvus ir nusiteikęs prieš mane“; „ Žmonės mane skaudina“; „Aš skaudinu žmones“; „Man kažkas negerai“; „Aš nenusipelniau meilės“; „Aš negaunu pakankamai (pinigų, meilės...)“. Šios mintys, glūdinčios pasąmonėje, iškreipia ir stabdo laimingo ir kūrybingo gyvenimo srautą, stingdo sąmonę, emocijas, kūną, sukeldamos nervinę įtampą, nepasitenkinimą, baimę, depresiją ir pagaliau fizines ligas.
Taigi emocija, mintis veikia kvėpavimą, tačiau galimas ir atvirkštinis poveikis: keičiant kvėpavimą, keisti emocijas, mintis, daryti ir karminę korekciją. Kvėpavimo metu iškilus šiems praeities jausmams, mintims, sprendimams, kaip „ kietiems“ dariniams, svarbu išlaikyti sąmonę čia ir dabar, nesusitapatinant su praeities išgyvenimais ir apribojimais, tęsti takų cirkuliarinį kvėpavimą su laisvu iškvėpimu, kuris leidžia paleisti įtampas, išlaikant atpalaiduotą kūną. Drauge su kvėpavimu gali būti taikomas lengvas relaksuojantis masažas, įvairūs postulatai. Tokiu būdu yra gydoma praeitis.
Pagrindinis intuityvaus kvėpavimo tikslas – išsklaidyti kasdien besikaupiantį skausmą ir įtampas tam, kad pripildytume protą ir kūną naujos gyvybinės energijos.
Paleidus senus energijos įspaudus ir atkūrus natūralią energijos tėkmę organizme, kaip to pasekmė:
1. ima nykti ligų požymiai,
2. harmonizuojasi santykiai su partneriais, vaikais, artimaisiais,
3. atsiveria įgimti gabumai,
4. pakilus bendrai energetikai ir atsisakius griaunančių praeities elgesio modelių, žmogus lengviau randa vietą visuomenėje, galimybę realizuoti savo įgimtus unikalius gebėjimus, rasti mainus su pasauliu;
5. išlengvėja būtis, ji tampa labiau pakylėta, ramesnė ir takesnė;
6. žmogaus ketinimai įgyja didesnę jėgą, lengviau realizuojasi;
7. dažnai žmogus patiria labai aiškų savo šio gyvenimo tikslo išgyvenimą, jo gyvenime atsiranda daugiau prasmės ir meilės.
Kaip teigia L.Orras, ši kvėpavimo technika pašalina bet kokias pasekmes visų įmanomų psichologinių traumų, iš kurių pagrindinės yra gimimo trauma, tėvų nepritarimo sindromas,nesąmoninga mirties trauka, įvairios netektys ir panašiai. Praktikuojant rebefingą gyja astma, migrena, depresija, peršalimo ligos ir dauguma kitų.
