Lao Dze "DAO DE DZING"
XXXIX
Iš tų, kurie kadaise tapo vientisi:
Dangus, tapęs vientisas, įgijo švarą,
Žemė, tapusi vientisa, įgijo ramybę,
Dvasios, tapusios vientisos, įgijo dieviškumą,
Slėniai, tapę vientisi, užsipildė,
Visa tirštuma daiktų, tapusi vientisa, įgijo gyvybę,
Kunigaikščiai ir karaliai, tapę vientisi, valdo Pasaulį.
Taigi visa vyksta Vieno dėka.
Dangus, praradęs švarą, ar nesuskils?
Žemė, praradus ramybę, ar neišsidrebins?
Dvasios, praradusios dieviškumą, ar nenusilps?
Slėniai, praradę pilnatvę, ar neišdžius?
Visa tirštuma daiktų, praradus gyvybę, ar neišnyks tamsoje?
Kunigaikščiai ir valdovai, praradę šlovę ir garbę, ar nenupuls?
Todėl garbės šaltinis - nusižeminimas.
Šlovės pamatas – nežinomumas.
Dėl to kunigaikščiai ir karaliai vadina save našlaičiais ir vargšais.
Argi tai nereiškia, kad jiems nusižeminimas – šaltinis? Nejaugi ne?
Turėdamas daugybę karietų, manyk, kad išvis neturi karietų.
Netrokšk nei spindėt lyg jaspis,
Nei būti tvirtas kaip lauko akmuo.
Komentarai: Švaros pasiekiama per vientisumą, o ne per švarą. Išlaikydami vientisumą, švaros neprarandam. O jeigu naudosimės švara, dangus gali suskilti.Todėl nei vieno pasiekimo motinos (ištakų, šaltinio) atsižadėti negalima. O savo pasiekimais nesinaudojama iš baimės prarasti šaltinį. Švarus savaime negali tapti švariu, todėl švarume nėra nieko vertingo, o vertė – jo motinoje. Tačiau ta motina neturi formos, taigi įžymumo šaltinis – nusižeminimas, o tai, kas žema , yra pagrindas to, kas aukšta.
Vienis yra tai, dėl ko Dangus yra švarus, Žemė rami, ramybė turi dvasinę jėgą, tuštuma nuolat užpildyta, o daiktai nuolat gimsta. Skaičiavimo riba – vienetas. Tokiu atveju įžymumas nesiskiria nuo paniekinimo, o pažeminimas nesiskiria nuo garbės.
XLI
Aukščiausi žmonės, sužinoję apie Kelią, nuoširdžiai ir uoliai įgyvendina jį.
Paprasti žmonės, sužinoję apie Kelią, kartais juo eina, o kartais ne.
Žemieji žmonės, sužinoję apie Kelią, garsiai iš jo juokiasi.
Jeigu jie nesijuoktų, tai nebūtų Kelias.
Ir todėl nuo seno kalbama taip:
Šviesus Kelias rodosi prietema.
Kelias vedantis pirmyn, panašus į atsitraukimą.
Lygus Kelias sunkiausiai praeinamas.
Aukščiausioji Tobulybė primena slėnį.
Didžiausias tyrumas rodosi gėda.
Begalinė tobulybė atrodo pataikavimu.
Tikras nuoširdumas atrodo veidmainiavimu.
Didis kvadratas neturi kampų.
Didis indas gaminamas kuo ilgiausiai.
Didi muzika girdima kuo mažiausiai.
Didis pavidalas neturi formos.
Bet tiktai Didis Kelias užslėptas ir bevardis,
Jis viską duoda ir viską užbaigia.
XLIX
Išmintingas žmogus neturi savo pastovios nuomonės.
Jo pamąstymai tokie pat, kaip ir visų pamąstymai.
Tuos, kurie geri, aš laikau gerais,
Tuos, kurie negeri, aš irgi laikau gerais -
Taip laimi gėris.
Tais, kurie nusipelno pasitikėjimo, aš pasitikiu,
Tais, kurie pasitikėjimo nenusipelno, aš irgi pasitikiu –
Taip laimi pasitikėjimas.
Išmintingas žmogus, karaliaudamas pasaulyje,
Visą talpina savyje ir dėl pasaulio sudrumsčia sau širdį.
Visi žmonės įtempia akis ir ausis,
O jis sveikina juos, tarytum vaikus.
Komentaras: Jei žmonės pasitikės savo žinojimu, jie ginčysis. Jei pasitikės savo jėga, jie varžysis. Štai todėl išmintingas žmogus „vientisas su pasauliu“, ir jo širdis niekuo nesivadovauja, jis „susilieja su pasaulio tėkme“ (ketinimais). Tokiu atveju kalbantysis kalba tai, ką žino, o veikiantysis daro tai, ką gali.
